Nors į tikrą maratoną kojos nekelčiau, prie virtualaus Nezinau.lt pradėto Blogatono prisijungiu.
Perimtas nuo Turbolux, mano penketukas (in no particular order):
Emigracija Etc. - virtuali draugė tiek profesijoje, tiek ir emigracijoje.
Pas dėdę Knight’ą - maistas sielai, širdžiai ir skrandžiui.
Geros nuotaikos užrašai - nes rankdarbiai rulz!
Novum.lt - žurnalistė apie viską, ką žino, bet niekada nekalba.
Zuokas.lt - blogas čia ar blogis – spręsti ne man.
Kas bendro tarp Stepo Januškos, amerikietės Norah Jones ir mažučio bet aitraus kaip pipiras Princo?
Nieko, išskyrus tai, jog visų šių trijų muzikantų bei atlikėjų koncertus aplankiau per vieną mėnesį – šį rugpjūtį.
“Man negaila nei betono, nei lietuviškos medienos…”
Nida. Rūkytas karšis, vynas sielai ir širdžiai Nidos stilingiausiame bare “In Vino”, gintariniai karoliai (prisipažinsiu, papuošalų dėžutę papildė dar vienas vėrinys!), pasipuošę ir vis tiek rimti ir susirūpinę poilsiautojai, žuvėdros, dviračiai, pušys ir švyturys. Visas šis rinkinys atrodo neišbaigtas, jei neišsiruoši į kokį nors gviazdų koncertą. Su mama metame burtus – ji nori pamatyti Staską (po 15 litų). O aš braunuosi išgirsti Stepo Januškos “Meilės bliuzo” (po 20 litų).
Nugali, žinoma, paviešėti į Lietuvą sugrįžusi dukra.
Prieš išvažiuodama atostogauti, paliksiu jums vasarišką istoriją, kuri nutiko man šią liepą ir puikiai iliustruoja, kad smegenėlėms tikrai reikia pailsėti.
Buvo svaigus vakaras. Pavakarieniavę viename iš Londono Soho restoranėlių, su grupele draugų patraukėme į netoliese esantį „Polka“ barą.
Triukšmas, gėrimai, raudonas interjeras, pritemdytos šviesos… ir staiga - įlinguoja vaikinas, besijaučiantis ne mažiau nei koks Piersas Brosnanas. Balti “krakmolinti” marškiniai (aišku, prasegti!), tamsios akys lengvai primerktos, o plaukus kas 5 sekundės viliokiškai pataiso nerūpestinga ranka. Sakyčiau, vyriškos lyties femme fatale. Tikiuosi, įsivaizduojate, apie ką kalbu?
Jau kad pradės skleisti savo kerus, kaip kokia vilnone skara visas merginas užklojo, ir visos ėmė nevalingai sekti jo judesius, elgesį ir manieras. Vaikinas nieko nelaukęs įsitvėrė Corona Extra butelį ir pradėjo „reidą“.
Kadangi žiopsojimas yra viena iš rytų Europos kultūros dalių, tylomis leidau sau į valias šią savybę eksploatuoti. O ir objektas nesiskundė. Padaręs vojažą per visą barą, vėl sugrįžo prie mūsų grupelės ir ėmė… Na, lįsti. (O kaip kitaip lietuviškai?!) Palindo prie vienos (jai jis pasirodė neįdomus), palindo prie kitos (tai irgi neįdomus), kol tiesiog ėmė daužti tuo savo Corona alaus buteliu su kaimynu prie baro ir linkėti „Na zdorovja“.
Dar gražiau. Kiek mano akys regėjo, bare apart manęs nebuvo nei vieno išeivio iš rytų Europos. Jo ir klausiu, iš kur žinąs, kaip sakyti „Į sveikatą?“
Gyvenimas Anglijoje – ne vien rožėmis klotas. Sutinku, dažnai atrodo, kad svetur ir žolė žalesnė. Juk sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.
Įrašo pradžiai krūvelę nudrengtų lietuviškų posakių pasirinkau ne be reikalo. Šįkart siūlau sąrašą savo mėgstamiausių angliškų posakių, patarlių ir frazių. Kai kuriuos žemiau išrikiuotus pasakymus pradėjau vartoti radusi knygose ir spaudoje, kitus – TV laidose bei kino filmuose, trečių primokė draugai, o ketvirtus į galvą įkalė maniškis nelietuvis. Svarbiausia, žinoma, nepersūdyti.
When the shit hits the fan – kai paaiškėja koks nors nemalonumas, afera, nešvarus reikaliukas, išaiškinami kieno nors sukti darbeliai, sukeliantys daug problemų. Pavyzdžiu galėtų būti nesenas atvejis, kai Vilniuje buvo sulaikytas kyšio ėmimu įtariamas Vilniaus savivaldybės darbuotojas.
A little bird told me – tai angliškas VBS (“Viena boba sakė”) atitikmuo.
Out of sight, out of mind – akys nemato, širdies neskauda. Šis posakis turėtų būti itin populiarus tarp lietuvių emigrantų, palikusių Lietuvoje vaikučius, žmonas ir vyrus.
A leopard cannot change its spots ir You can’t teach an old dog new tricks – ko gero, panašūs į lietuviškąjį “Lenk medį kol jaunas”.
Excuse my French – geras būdas atsiprašyti pašnekovų, kai riebiai keikiatės.
